Ar viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo atsakomybės, pareigingumo? Gal
ne visai? Tuo suabejojau prisiminusi vieną įvykį, įvykusį prieš kelias
savaites vieną vėlų vakarą gatvėje, visai netoli pėsčiųjų perėjos. To
įvykio metu viena mintis sakė – „bėk paskui juos“, o kita mintis pasakė -
„palauk, neskubėk“, o kai jau priėjau prie gatvės ir ruošiausi eiti per
ją, staiga atsisukusi į kairę pusę pamačiau visai šalia manęs mašiną.
Tuomet atėjo trečia mintis, kuri labai
stipriai išgąsdino mane – „juk manęs galėjo jau nebūti“, nes jei būčiau
bėgusi tikrai nebūčiau pažiūrėjusi į kairę ir... Ta paskutinė mintis,
manau, buvo mano lemties ženklo parodymas. Kilo daug įvairiausių minčių,
bet jausmas-išgąstis buvo tikrai labai stiprus. Iš karto kilo klausimas
– kas mane sulaikė nuo bėgimo paskui kitus? Kas žinojo tai ką žinojau
aš? Kas davė abejonę – bėk - ir kas sulaikė už rankos? Paskutinė mintis
man davė perspėjimą, kaip elgtis ateityje – gal nemąstyti per daug apie
kažką išskyrus perėjimą per gavę, gal iki pereinant per gavę „nekalbėti“
su aukštesnėmis jėgomis, nes eidama iki gatvės mintyse atsiprašinėjau
aukščiausių jėgų už tai, kad esu maža menkutė ir darau klaidas, kad dar
nemoku jų išvengti ir gal įžeidžiu kitus. Gal tos, o gal ir ne tos
mintys mane atvedė prie įvykio, kuris labai gerai pademonstravo, kas ką
valdo ir kokias situacijas gali sužaisti su žmogumi. Tai stiprus įvykis,
ir liks atmintyje visam gyvenimui
2016 12 09
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą