Santykiai - ar tai paprasta

Kodėl visada norime visko paprasto – lengvai suprantamo, be galvojimo ir didelio išmąstymo? Kodėl mokykloje gauname žinių lagaminus ir negauname supratimo apie santykius, žmonių ryšius? Todėl, kad norima duoti tai kas paprasta, kas žymiai paprasčiau už aiškinimą apie santykius, o ypač tarp žmonių. Juk tai sudėtinga ir užima ilgą laiko tarpą, tuo tarpu žinių persakymas yra lengva ir greita. Smetonos laikų mokytojai buvo teisūs – jie skleidė mokiniams supratimą pirmiausia apie jų santykius su kitais, apie gyvenimo kelius, jie turėjo tikslą paruošti jaunus žmones gyvenimui. Dabartiniai laikai parodo, kad technologijų sukūrimas tai nėra labai sunkus dalykas – tai žinių bagažo išdava, bet štai žmonių santykių lygtys lieka tos pačios. Kad ir kiek betobulėtų technika, ji nesukurs paprasto ir aiškaus, kaip du kart du, aiškinimo apie santykius. O mes norime visko paprastai.
Santykiai tarp žmonių - bendravimas, pojūčiai, jausmai. Ar tai suprasti lengva, ar tai paprasta? Ne, tai nėra paprasta, bet įmanoma. Žmonės nejaučia kitų, jei daugiau jaustų ir atsižvelgtų, daugiau būtų dalinimosi problemomis ir jų neliktų. Žmonių vidines baimės, susikurtos nuomonės apie kitus, ir plius emocijos trukdo bendruomenei pasidaryti teigiamai, teisingai mąstančiai, bendraujančiai subtiliai ir maloniai. Tokio bendravimo trūkumas ir veda link bendruomenės narių atsiskyrimo, svetimėjimo. Iš to ir nelaimės žmonijoje. Atviresnis bendravimas, problemų išsisakymas sukurtų bendruomenę be problemų. Jų tinkamas priėmimas kitų atžvilgiu, supratimas, išsiaiškinimas padarytų taip, kad jų nebeliktų. Žmonių požiūris į įvykius, į kitų žmonių problemas turi būti tinkamas, atviras, supratingas. NE pajuoka, ne kritika, bet supratingumas ir atjauta.

Dešimt Dievo įsakymų - štai kas esmė ir jų laikantis visuomenė gyventų teisingai, tinkamai, supratingai, tolerantiškai. Santykių problema tarp žmonių, noras dominuoti vienam ar kitam – problemų šaltinis. Baimė išsikalbėti, nes būsi išjuoktas – štai kas žmonijos bėdų priežastis.

Atsiverk – gal aš turiu patarimą, gal aš padėsiu tau išspręsti tai kas tau per sunku, ar neaišku. Tai turi būti būdinga visiems žmonėms. Nusiimk kaukę ir tavo gyvenimas pasikeis, atverk skaudančią širdį, išliek skausmą, išsisakyk ir gyvenimas, požiūris, savijauta pasikeis. Nelauk kol kitam sprogs vidinis sukauptas skausmas, nelauk kol tavyje sprogs neapykanta, pyktis. Jei visi kalbėtume vienas kitam, nereikėtų apsikabinimų akcijų. Jei būtume vienas kitam atviri – viskas aplink mus pasikeistų, ir gyvenimas, ir aplinka. Tik mūsų asmeniškos savybės trukdo tam. Jas turime žinoti, ir tada su jomis “dirbti”, kad jas pataisytume, pakoreguotume. Tik tai atlikę gausime rezultatus ir jie bus teigiami, gražūs. Šypsenų nereikėtų dirbtinų – jei būtume viduje šviesūs, malonūs, artimi vienas kitam.

Jei mama rėkia ant vaiko, jei telefonu girdime aršų pokalbį, jei kelyje dviratininką sustabdo staiga išėjusi į dviratininkų taką mergina – gal jai kas nors negerai, gal ji ne šiaip sau išbėgo, bet turi viduje skausmą ir negali rasti išeities, negali nuo jo pasislėpti? Gal tik tokiu būdu dviratininkas bus sustabdytas ir atkreips dėmesį į ją? O gal jos netikėtas išėjimas pakeis jo gyvenimo-važiavimo kelią? Kodėl reguoti riksmu “Kur lendi?”, jei galima nulipus paklausti “Kas jums? Kas negerai? Gal padėti?” Mergina susigūžusi, nuleidusi galvą nueina. Ar matote aplinkiniai, kad jai kažkas negerai? O aplinkui daug žmonių ir niekas net neklausia jos, kaip ji jaučiasi po šio įvykio. Kodėl taip elgiamės? Gal todėl, kad ir mūsų viduje kažkas ne taip. Ten gyvena baimė – baimė paklausti, baimė, kad kiti pasijuoks. Baimės - gal aš ne padėsiu, bet priešingai - pasielgsiu jos atžvilgiu blogiau ir pakenksiu jai, nes ji jau bus žymiai aiškiau “matoma”? O ji nori lindėti viduje ir kad jos niekas nematytų. Gal ištraukime ją iš ten, iš to rūsio, kuris tamsus ir nežinia kuo kvepia – gal skausmu, gal neviltimi, o gal net mirtimi.

Ar žinote kodėl, kai partrenkia dviratis moterį, ji keliasi ir sako: “Atleiskite. Aš kalta, nepamačiau jūsų”. O dviratininkė pripuola ir persigandusi teiraujasi: “Kaip jūs? Jums padėti? Ir puola padėti, sutelkusi visą savo rūpestingą norą stengiasi pagelbėti. Ji pilna išgąsčio. Ji nesitikėjo, kad moteris išbėgs prieš pat jos dviratį. Ji nesitikėjo tokio savo kelio namo, lygiai kaip ir ta numuštoji. Ta moteris tik skubėjo pereiti per gatvę, skubėjo kol dega žalia šviesa. Ji žymiai vyresnė, ji daugiau patyrusi. Gal todėl jos sakyme yra atsiprašymas. Gal ji matė daugiau gyvenime atvejų, įvykių, daugiau patyrė išgyvenimų, jausmų, potyrių ir žino, kad tai įvykis rodantis kai ką daugiau nei tik kaltę. Ji žino, kad iš tos dar vienos pamokos gavo daug naujų [pyptelėjo staigiai] minčių, naujų supratimų. O ir ta kita gavo pamoką, kurią prisimins gal visą gyvenimą. Visada, kai tik važiuos, ji žinos ką galvoti ir ką nuspėti. Ši pamoka galėjo būti kitokia, galėjo baigtis be griūvimo (ačiū Dievui, viskas istorijoje baigėsi tik išgąsčiais). Bet tuomet viskas turėjo būti kitaip. Moterys turėjo galvoti apie kitus, apie tuos, kurių nesimato už kampo. Mes turime galvoti apie visus – kurie lindi savo viduje, kurie tamsiame rūsyje, kurie už kitų kampų ir net tų, esančių visai kitame pasaulio krašte. Vieni apie kitus. Galvoti, rūpintis, nujausti. Mes esame vieni šalia kitų, kitaip ir negalime būti, tad turime viską žinoti vieni apie kitus.

/Rūta A. 2016 08 04/