Man tai svarbu - apie tai kaip mes gyvename, ką jaučiame, ką galvojame...

          Kas vyksta Lietuvoje su žmonėmis, ką jie galvoja, ką mes galvojame? Ką aš galvoju apie rodomus filmus, spektaklius, socialinėse reklamose pateikiamus tekstus ir nuotraukas? Eidamas gatve negali nematyto reklaminių stendų ir nuotraukų su prierašais. Norisi paklausti, ką galvoja patys tų reklamų kūrėjai, ar tikrai teisingai išsakė savo norėtas išsakyti mintis? Mano klausimas jiems būtų toks - kodėl dedate sergančio vaiko (šiuo atveju Dauno sindromu) vaikučio veiduką ir šalia pasakote, kokia liga jis serga? Kodėl brukate praeiviams į akis, kad visi žinotų (tie kas dar nežino) kaip „vadinasi“ toks veidelis, kokia tai liga?  Kodėl draskote tėvams ir kitiems artimiesiems žmonėms širdį, kurie šeimose augina tokius vaikelius ar gyvena su tokiais suaugusiais asmenimis? Manote, jiems negraudu kas kartą matyti stenduose savo skausmą? O gal manote, kad jie nusiramina tai pamatę? Kodėl negalima buvo parašyti bent „mes tokie patys žmonės kaip ir jūs visi“ arba dar kitaip? Nerašysiu savo siūlymų, nebent paklaustumėte. Man asmeniškai šita socialinė reklama nerodo jos teigiamo tikslo ir kiekvieną kartą sukelia atsiprašymo jausmą tam veideliui. 

            O kokie mūsų lietuviški filmai ir spektakliai. Kodėl dabar prasidėjo tokio turinio era? Kodėl reikia jaunai (vidutinių ir vyresni kitoks supratimas) kartai rodyti filmus ir spektaklius, kuriuose keletą valandų keikiamasi, spjaudomasi? Gyvenau tarybiniu metu, kas dieną tai girdėdavome ir ne vienoje vietoje, užgauliojimai parduotuvėse, keiksmai gatvėse, girti veidai vakarais ir dar daug galima vardinti įvairiausių vaizdų. Ar laisvę išsikovojome tam, kad galėtume  rodytume ką matėme mes, tos kartos tėvai, seneliai? Taip, suprantu, jauni žmonės nėra to matę ir jiems norisi tai pamatyti? Ar buvo paklausta jų, ką jie norėtų pajausti, išgyventi, suvokti tuose renginiuose? Ar jau neturime nieko gero, įkvepiančio, skatinančio, drąsinančio ką galėtume parodyti savo vaikams, jaunimui? Negi taip ir gyvensime ant keiksmų, spjaudimųsi ar savo valdžios pletkų skleidimo? Kiek ilgai taip gyvensime? Jauna karta keičia kartą, o auklėjimas netobulėja. Nemanau, kad man vienai tai kliūna, yra ir daugiau žmonių, kuriems tai apkarto jau.

            Naują pavadinimą prieš kelias dienas išgirdau – tai skamba labai žiauriai, vaikus nori vadinti alkoholikų vaikais. Žiauriai tų vargšiškų šeimų vaikų atžvilgiu. Tai viešas pasityčiojimas iš tų vaikų, negi nesuprantate? Kam kopijuojate užsienį, kodėl savo galva nemąstote? Mažai tie vaikai kenčia, tai dar reikia juos ir garsiai taip apšaukti? Kodėl? Už ką juos taip?

            Kalbame vis garsiau apie patyčias, apie vaikų saugojimą, o kaip elgiasi per TV mūsų laidose, apskritai kas rodoma per TV įdomaus, malonaus, kas pateikiama aptarimui šeimoje, kur paaugliams skirtos diskusijų laidos, susitikimai su įdomiais jaunimui žmonėmis? Vaikams dar šiek tiek yra, o tie 10-17 , kas jiems skirta? Kodėl jiems nieko negali pasiūlyti jokia TV ir taip, kad nebūtų „kovos“ dainų konkursuose, kuriuose jie pergyvena, verkia, išgyvena, savo psichinę būseną drasko? Taip, jie gauna skaudžias vadinamas gyvenimo pamokas, bet ar tai jiems labai reikalinga? Gerai, jei yra išmintingi tėvai ir sugeba juos paguosti ir išaiškinti, kad čia tik tavo jėgų išmėginimas, kuris nėra paskutinis tavo gyvenimo išmėginimas ir kad reikia žiūrėti į tai paprastai, lengvai, be įtampos. O jei nemoka, nežino kaip, tuomet kokia tų „kovų“ esmė? Taip, suaugę – žinome, kad tai tik žaidimas, bet žiūrovai už ekrano puikiai mato laimėtojų ir sirgalių emocijas, ašaras, nusivylimus. Kam tiek pergyvenimų? Gyvenimas turėtų būti įdomus, linksmas, aišku čia tuoj pasakys kas nors, kad gyvenimas nėra linksmas, tai kova, konkurencija, bėgimas skubėjimas, kad tai pinigų „darymas“. Tikiuosi ne visi taip mano, o tie manantieji klysta ir labai stipriai klysta.

            Tad suaugusieji, mąstykime ir siūlykime jaunai kartai naudingų, įdomių, teigiamų, įkvepiančių, skatinančių TV laidų, užsiėmimų, veiklų, filmų, spektaklių, dalinkimės patirtimis, savo išmintimi, ir apsaugokime juos nuo keiksmų, neteisingų užrašų, nuotraukų viešoje vietoje. Daugiau pagalvokime, o kaip jaustumės, jei taip apie mano vaiką ar mane kas taip sakytų, ar dėtų nuotraukas, kurios man primintų ne geriausias gyvenimo akimirkas, primintų skausmą, pergyvenimus. Apsaugokime vieni kitus nuo nemalonių emocijų, gerbkime kitų gyvenimus, apkabinkime dažniau ir linkėkime geros dienos ir draugiškos aplinkos.

R.A. 2017 m. vasario 12 d.