Išbandymų savaitė. Kūnas skaudėjo, kartais nustodavo, kartais galvą taip
spausdavo, kad buvo sunku iškęsti, kai kuriose kūno vietose daigstė nerviniai
dygsniai ir visa tai jautėsi labai skausmingai. Kodėl man taip, už ką? Naktimis
meldžiausi, prašiau Dievo pagalbos, meldžiau pasigailėti ir atsakyti į klausimą
– kodėl. Bandžiau, tikrai labai bandžiau sau pati atsakyti, ir, manau, kad
suradau tą atsakymą – pati neinu ten kur turėčiau, pati tarsi spyriojuos
rodomam keliui, gal kas mano viduje bando kliudyti, gal pati susikuriu
nematomus baubus, baimes. Kodėl bijau? Kaip suvaldyti vidines kliūtis? Nežinau.
Visą savaitę kalbėjau tik apie materiją, tokia jau buvo ta savaitė, negalėjau
kalbėti apie kitką, nes pasukus temą apie tai, tuoj pat atsirasdavo nesupratimas,
kodėl reikėtų apie tai kalbėti, tuoj atšaudavo – jei taip, tuomet nekalbėsiu su
tavimi. Tik kartais prieidavau prie užrašų ir užsirašydavau trumpai dienos
svarbesnius patyrimus, ir vėl grįždavau į realybę. Galva ir kūnas pamiršdavo
skausmus tuo metu kai būdavau rašyme, minties jėga nustumdavau skausmus į šoną
ir rašydavau ką norėjau pasakyti, kas ateidavo į galvą, ir taip mėginau
„įrėminti“ dieną į atmintį, nes kitaip laikas prabėgdavo tarsi sekundė ir jau
ryte atrodydavo lyg vakar dienos ir nebuvo. Supratau, kad vien materija
alsuodama nejaučiu nei laiko tėkmės, nei gyvenimo spalvų, nei bundančios gamtos
vaizdų. Nenoriu taip gyventi, jei tai yra gyvenimas. Kai savaitė ėjo į pabaigą
ir žinojau, kad savaitgalis jau bus kitoks, nes nebus kalbų tik apie materiją,
save tuo žinojimu tvirtinau, t.y. specialiai mintimis kūriau tvirtumą,
sakydama, kad tai jau baigsis, tai yra tik laikinai. Supratau, kad į mano
asmeninę erdvę, asmenybės erdvę buvo įsibrauta ir turiu tarsi perkreipti
asmenybę ir pasukti jos gyvenimą (o gal egzistavimą) kitu rakursu ar net
savotiškai „išversti“. Tai man pavyko, pati net norėjau pasijusti paprasta
visuomenės dalele, jaunimo dalele, bet tai turėjo ir pasekmes, o gal vadinčiau
pamokomis. Kūno skausmai leido suprasti, kad siela kenčia, jei ji kenčia,
vadinas ir kūną skauda. Jei siela džiūgautų, būtų pakylėta, ir kūnas
neskaudėtų. Supratau, kad jei atitolsta dvasia, tai kūnas „eina“ savo keliu ir
jame visa kas ne taip jaučiasi. Sugrįžus dvasiai, kūno signalai dingsta,
ištirpta, išnyksta. Čia mano supratimas ir patyrimas, tik mano, neprimetu
niekam, tik pasakoju, gal kas nors yra patyręs tai, gal kas nors priims mano
patirtį ir pagalvos, kodėl kūnas skauda ir kodėl reikia nepaleisti dvasios, ją
išlaikyti ir puoselėti, saugoti, „maitinti“. Man tai svarbu, reikalinga, man svarbu ir įdomu asmenybė, jos sugebėjimai, galimybės. Todėl ją vis tyrinėju, stebiu, bandau taisyti, kartais sekasi sunkiai, kartais pavyksta daugiau sužinoti ir tai man padeda suprasti gyvenimą.
Daug žodžių
prisakiau - blogų ir neteisingų,
Nepasiklysk, prašau, tai mano asmenybė.
Skirtingai ji pamato, supranta vis ne taip,
Atleisk, nebausk, ji mokos, jai sekasi ne kaip.
Ilgai ilgai dar plaksis ir mintys, ir jausmai,
Dvejos, klaidingai aiškins, atleisk jai nuoširdžiai.
Kantrybės pasisemki - ilga bus pamoka,
Prašau, meldžiu neteiski, ji trokšta būt laisva.
O, laisvė! Kaip ji kvepia, banguoja tik jausmai,
Emocijos patrakusios vis švaistos lyg žaibai.
O asmenybė tyli - ji mokosi pažint,
Ne visada pavyksta teisingą atsimint.
Tik tu žinai jos būdą, tik tu gali suprast -
Ji blaškos, kartais griūna, o tu keli kaip mat.
„Atleisk, per daug tau vargo“, - kartoja ji dažnai,
Tik tu tyliai paglostai - „Suprantu“, - pasakai.
Ji žengia jau į šviesą, ji jau pakils - tikėk,
Išlauk dar vieną dieną, ji spinduliu nušvies.
Visa padangė puošis sidabro spalvomis,
Žinos, pasaulis ruošis, sutiks ją, pakylės.
Nepasiklysk, prašau, tai mano asmenybė.
Skirtingai ji pamato, supranta vis ne taip,
Atleisk, nebausk, ji mokos, jai sekasi ne kaip.
Ilgai ilgai dar plaksis ir mintys, ir jausmai,
Dvejos, klaidingai aiškins, atleisk jai nuoširdžiai.
Kantrybės pasisemki - ilga bus pamoka,
Prašau, meldžiu neteiski, ji trokšta būt laisva.
O, laisvė! Kaip ji kvepia, banguoja tik jausmai,
Emocijos patrakusios vis švaistos lyg žaibai.
O asmenybė tyli - ji mokosi pažint,
Ne visada pavyksta teisingą atsimint.
Tik tu žinai jos būdą, tik tu gali suprast -
Ji blaškos, kartais griūna, o tu keli kaip mat.
„Atleisk, per daug tau vargo“, - kartoja ji dažnai,
Tik tu tyliai paglostai - „Suprantu“, - pasakai.
Ji žengia jau į šviesą, ji jau pakils - tikėk,
Išlauk dar vieną dieną, ji spinduliu nušvies.
Visa padangė puošis sidabro spalvomis,
Žinos, pasaulis ruošis, sutiks ją, pakylės.
R.A. /2015 08 28/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą