Dar apie santykius tarp žmonių



Kokie santykiai žmogaus ir šalia einančiųjų, esančiųjų?

Keletą dienų iki to įvykio, toje pačioje vietoje tuo pačiu paros metu, einant namo iš darbo, taip pat buvo nutikimas, ne toks išgąsdinantis, bet net juokingas vėliau, nors kai jis vyko buvo išgąstis. Situacija buvo tokia. Tamsa, bet ties perėja dega žibintai ir perėja gerai matoma, apšvietimas geras. Vienoje kelio pusėje susidaręs "kamštis" ir mašinos stovi ir ties perėja vietoje ir nejuda. Aš priėjusi perėją sustoju, atsisuku į tą pačią kairę pusę ir matau, kad labai lėtai važiuoja link manęs mašina. Pažiūriu ar ji stoja, - taip, ji artėja lėtai ir manau, kad ji sustos ties perėja. Aš drąsiai žengiu į perėją ir jau mano žviginis nukreiptas į kitą kelio pusę, stebink ar kitos maš tikrai stovės kai aš eisiu. Tuo metu jaučiu ir pamatau, kad iš kairės važiavusi maš jau remiasi į mane ir visai nebando sustoti. Ji lėtai ręžiasi į mano šoną, man belieka tik užgulti ant kapoto ir daužyti kapotą, kad vairuotojas pamatytų, jog aš ESU. Tai truko labai trumpai, bet spėjau išsigąsti, nes nebūčiau žinojusi ką daryti, jei jis nebūtų sustojęs ir važiavęs. Aš matyt nespėčiau pabėgti ir ... nespėliosiu kas būtų jei būtų. Dar įdomiausia tai, kad už manęs ėjo daug žmonių, bet nė vienas nei puolė, nei šaukė, kad maš sustotų, niekas nebėgo link jos, nes turėjo matyti, kad aš nematau jos, o ji važiuoja. Štai toks "požiūris" aplinkinių į įvykį. Galiausiai, vairuotojas sustabdė mašiną ir aš nustojau daužyti per kapotą ir parodžiau ties smilkiniu, ir riktelėjau jam “ mąstyti reikia daugiau”, bet po to pasidarė savyje juokinga, pagalvojus kaip aš atrodžiau ten iš šalies žiūrint ir, kad sakyti reikėjo “ reikia geriau  matyti”, o ne mąstyti. Vairuotojas buvo pagyvenęs, kūdu veidu vyrukas , su akiniais ir susijaudinęs (spėju) atidaręs langą manęs atsiprašinėjo. Aš kalbėdama ramiai nuėjau ir jausmas buvo nei išsigadinimo, tik daugiau nustebimo, nes mintyse buvo “nejaugi tokia esu nematoma, kad net ant perėjos manęs nemato”. Dar vėliau atėjo mintys dėl praeivių, kurie visai nereagavo. O dar seniau buvo situacija perėjus Baltąjį tiltą ir nepriėjus Kražių perėjos, visai tilto pabaigoje suklupau, nes buvo pašalę ir aš užmyniau ant geležinės tilto dalies, ir iš kart, net nespėjau susivokt, mane pakėlė geroji merginos ranka. Aš net nespėjau nei išsigąsti, nei galvoti kaip atrodau iš šalies ant kairio kelio klūpanti - iškart ranka pakėlė už pažasties, pasakiau “labai ačiū”, susigėdau viduje, (nors nelabai spėjau įsijausti į tą gėdą) ir tarsi nieko nebuvę. Tai buvo labai keistas nutikimas, nes parodė, kad netikėta pagalba per akimirką gali tau duoti pajausti ir gerumą, ir neturėjimą jokio gėdos ar kaltės jausmo, tiesiog viskas gali įvykti lengvai, greitai ir neskausmingai nei kūnui, nei dūšiai. Mergina šyptelėjusi nuėjo, o aš mintyse jai dar daugiau dėkojau. O kad taip gyvenime ne man vienai būtų, bet visiems, tuomet nejaustume nei vargo, nei bėdų gal turėtume.
R.A.
 2016 12 08